Solitaire internetu, nemokamai

Solitaire yra vienas žinomiausių kortų žaidimų vienam žaidėjui, jungiantis paprastas taisykles su gilia logine struktūra. Per šimtmečius šis žaidimas iš aristokratinio laisvalaikio tapo skaitmenine pramoga, tapdamas kasdienės kultūros dalimi daugelyje šalių. Skirtingai nei dauguma kortų žaidimų, Solitaire skirtas individualiam žaidimui, kur svarbus dėmesys, nuoseklumas ir gebėjimas mąstyti keliais ėjimais į priekį. Jo populiarumas daugiausia susijęs su universalumu: pakanka vienos kortų kaladės, kad būtų galima gauti užsiėmimą, kuris vienu metu yra ramus ir intelektualiai turtingas.

Ypatingą vietą Solitaire istorijoje užima Klondike — variantas, kuris laikui bėgant tapo beveik viso žaidimo sinonimu. Būtent ši versija įgijo didžiausią atpažįstamumą dėl sėkmingo logikos ir atsitiktinumo derinio, taip pat dėl plačios sklaidos skaitmeninėje erdvėje. Solitaire užėmė tvirtą vietą kultūroje: nuo Viktorijos laikų svetainių iki standartinių programų operacinėse sistemose. Jis suvokiamas ne tik kaip žaidimas, bet ir kaip organizuotos poilsio formos dalis — būdas persiorientuoti, susikaupti ir atsiriboti nuo išorinio šurmulio.

Solitaire istorija

Kilmė ir ankstyvieji metai

Tiksli Solitaire kilmė išlieka neaiški, tačiau tyrėjai sutaria, kad kortų žaidimai su išdėstymu — Solitaire pirmtakai — atsirado Europoje XVIII a. pabaigoje. Labiausiai tikėtina Solitaire atsiradimo vieta laikoma Šiaurės ir Vidurio Europa — pirmiausia Skandinavija, Prancūzija ir Vokietija. Įdomu tai, kad kai kuriose kalbose išliko ankstyvojo mistinio Solitaire suvokimo pėdsakų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse žaidimas gavo pavadinimą Kabale — pasiskolintą iš prancūzų Cabale, žodžio, siejamo su paslaptimis, sąmokslų ir mįslingomis praktikomis. Tuo metu, kai Solitaire dažnai buvo suvokiamas kaip būrimo forma, toks pavadinimas atrodė visiškai tinkamas. Iš tiesų XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Solitaire buvo laikomas ne tik pramoga, bet ir savotišku būrimu: buvo tikima, kad jei išdėstymas «pavyksta» (tai yra visos kortos sugula tinkama tvarka), tai išsipildys sugalvotas noras.

Pirmieji dokumentiniai Solitaire paminėjimai datuojami 1780-aisiais: vokiečių žaidimų antologijoje Das neue Königliche L’Hombre-Spiel (1783) randami kortų išdėstymų aprašymai pavadinimais Patience ir Cabale. Pasak žaidimų istoriko Davido Parletto pastebėjimo, ankstyvuoju etapu egzistavo ir Solitaire variantas dviem dalyviams — kiekvienas dėliojo savo kombinaciją, varžydamasis greičiu. Tačiau daug didesnį populiarumą greitai įgijo vienišas variantas, kaip ramesnė ir labiau koncentruota veikla.

Paplitimas Europoje

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Solitaire pradėjo populiarėti dvaruose ir salonuose. Prancūzijoje, Liudviko XV laikais, kortų išdėstymai tapo mėgstama aristokratijos pramoga. Netrukus susidomėjimas Solitaire išplito ir į Angliją: pirmasis žodžio Patience pavartojimas anglų kalboje užfiksuotas 1801 m., o 1820-aisiais žaidimas jau buvo gerai žinomas britų visuomenėje. Apie tai, be kita ko, liudija Harietos Leveson-Gower, Granvilio grafienės, 1822 m. datuotas laiškas.

Maždaug tuo pačiu metu pasirodo ir pirmieji literatūriniai Solitaire paminėjimai Rusijoje. Jau 1826 m. Maskvoje buvo išleista knyga su būdingu pavadinimu: «Kortų išdėstymų rinkinys, žinomas kaip didieji pasjansai, uoliai skirtas visiems užimtiems žmonėms». Tai rodo, kad žaidimas buvo žinomas tarp Rusijos aristokratijos bent jau nuo 1820-ųjų pradžios.

Palaipsniui Solitaire prarado išskirtinai būrimo pobūdį ir virto loginiu žaidimu, prieinamu plačiam kortų mėgėjų ratui.

Viktorijos laikotarpis ir pirmieji rinkiniai

Tikrasis Solitaire populiarumo suklestėjimas įvyko XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Tuo metu Europoje ir JAV pasirodė daugybė rinkinių su kortų išdėstymų aprašymais. Viena iš ankstyvųjų ir ryškesnių publikacijų, turėjusių įtakos Solitaire sklaidai, buvo britų aristokratės ledi Adelaide Cadogan knyga. Jos «Illustrated Games of Patience» pirmą kartą buvo išleista apie 1870 m. ir turėjo 25 Solitaire rūšis. Knyga sulaukė didelės sėkmės ir buvo daug kartų perleista — Anglijoje Cadogan vardas net tapo bendriniu bet kokiam Solitaire rinkiniui žymėti.

Paskui ledi Cadogan sekė ir kiti autoriai: amerikietė Edna Cheney netrukus po 1870-ųjų išleido savo knygą apie Solitaire, o 1890–1900-aisiais pasirodė išsamūs britių Mary Elizabeth Whitmore Jones, E. D’Orse ir kitų rinkiniai, dokumentavę šimtus skirtingų išdėstymų. Viktorijos laikų Anglijoje Solitaire tapo madingu hobiu, ypač moterims — lėta kortų mįslė atitiko laikmečio dvasią.

Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų Solitaire variantų, o daugelis klasikinių išdėstymų gauna pavadinimus, siejančius su žinomais istoriniais veikėjais ir įvykiais. Plačiai žinoma legenda, kad Napoleonas Bonapartas, būdamas tremtyje Šv. Elenos saloje, leisdavo laiką žaisdamas Solitaire. Jo garbei buvo pavadinti populiarūs išdėstymai, tokie kaip «Napoleon at St. Helena» ir «Napoleon’s Square» — nors istorinių įrodymų tam yra nedaug. Vis dėlto pats tokių pavadinimų atsiradimo faktas rodo, kokią vietą Solitaire užėmė XIX a. kultūriniame gyvenime.

Klondike atsiradimas

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pasirodė variantas, vėliau tapęs garsiausiu Solitaire pasaulyje — žaidimas Klondike. Šio išdėstymo kilmę gaubia tam tikra paslaptis. Pavadinimas aiškiai siejasi su Kanados šiaurės vakarų regionu Klondaiku, išgarsėjusiu 1896–1899 m. aukso karštlige. Pagal vieną versiją, būtent aukso ieškotojai aukso karštligės metu sugalvojo Solitaire dėlioti, leisdami ilgas poliarines naktis laukiant sėkmės. Pasakojama, kad aukso kasėjai kasyklose visada turėdavo kortų kaladę ir, naktimis saugodami išgautą auksą, dėliodavo Solitaire, kad neužmigtų. Ši romantizuota versija tvirtai įsitvirtino kultūriniame folklore. Pavyzdžiui, rašytojas Jackas Londonas viename savo pasakojimų apie Šiaurę aprašo, kaip Klondaiko aukso ieškotojai leisdavo vakarus su Solitaire: «Šortis, grimztantis į niūrią neviltį, dėliojo Solitaire». Tačiau tiesioginių dokumentinių įrodymų, siejančių žaidimo atsiradimą su Klondaiku, nėra.

Tyrėjai tik pažymi, kad pirmieji šio išdėstymo taisyklių publikavimai datuojami XX a. pradžia. Štai 1907 m. leidinyje «Hoyle’s Games» minimas žaidimas «Seven-Card Klondike» — iš esmės klasikinis Klondike, kuriame 7 stulpeliai dėliojami su didėjančiu kortų skaičiumi. Įdomu tai, kad toje pačioje 1907 m. knygoje buvo minimas ir kitas, sudėtingesnis kortų azartinis variantas pavadinimu Klondike — iš esmės žaidimas, dabar žinomas kaip Canfield. Pavadinimų painiava tęsėsi keletą metų, kol galiausiai nusistovėjo šiuolaikinė terminologija.

1913 m. Amerikos žaidimų taisyklėse sąvokos jau buvo aiškiai atskirtos: Klondike — tai Solitaire su septynių stulpelių išdėstymu ir kortų perkėlimu mažėjančia tvarka, o pavadinimas Canfield nusistovėjo kitam žaidimui, pagrįstam tuo pačiu azartiniu variantu. Iš kur kilo pavadinimas Canfield? Čia taip pat įdomi istorija: Ričardas Albertas Kenfildas, žinomas lošimo namų savininkas JAV, esą pasiūlė klientams azartinį Solitaire, kur už 50 dolerių buvo galima nusipirkti kaladę ir gauti 5 dolerius už kiekvieną surinktą mastį — šis žaidimas ir gavo pavadinimą Canfield.

Vėliau Anglijoje žodžiu Canfield klaidingai vadino patį Klondike, kas kėlė painiavą. Tačiau laikui bėgant abiejose šalyse terminologija nusistovėjo: Klondike — klasikinis Solitaire, vadinamas Solitaire JAV ir Patience Didžiojoje Britanijoje, o Canfield — kitas, sudėtingesnis žaidimas.

Populiarumo geografija ir raida

XX a. pirmoje pusėje Klondike plačiai paplito — tiek per spausdintus rinkinius, tiek dėl stiprios žodinės tradicijos. Žaidimui nereikėjo nieko, išskyrus kortų kaladę, todėl jis prigijo visur — nuo Šiaurės Amerikos iki Rusijos. Rusų tradicijoje Klondike gavo pavadinimą «Kosinka» — kaip byloja padavimas, dėl scheminio kortų išdėstymo panašumo į trikampį skarelės siluetą. Tikėtina, kad šis pavadinimas įsitvirtino vartosenoje XX a. pirmoje pusėje, kai originalus žodis buvo mažai suprantamas, o žaidimas jau buvo žinomas iš verstinės literatūros (netgi yra nuomonių, kad Džeko Londono pasakojimai prisidėjo prie rusakalbių skaitytojų supažindinimo su Klondike Solitaire).

Klondike taisyklės buvo perduodamos iš kartos į kartą ir beveik nesikeitė: 28 kortų išdėstymas 7 stulpeliuose, tikslas — surinkti visas mastis didėjančia tvarka ant 4 bazinių vietų, perkeliant kortas ant stalo mažėjančia tvarka, kaitaliojant spalvas. Variacijos palietė tik detales — pavyzdžiui, ar buvo leidžiama kaladę peržiūrėti kelis kartus, dalinti po vieną ar po tris kortas ir t. t. Įdomu, kad iš pradžių klasikiniu buvo laikomas trijų kortų dalinimo režimas (reikalaujantis daugiau kantrybės ir laikytas sudėtingesniu), bet kai kuriose XX a. taisyklėse jau buvo įtrauktas ir paprastesnis vienos kortos režimas, didinantis sėkmės galimybes.

Žaidimo išvaizda ir formatas laikui bėgant taip pat keitėsi meniniu požiūriu. Viktorijos laikų Solitaire kortų rinkiniuose buvo galima rasti specialiai sumažintas kalades ar elegantiškus stovelius išdėstymui, o XX a. viduryje atsirado net speciali Solitaire lenta («Chastleton Patience Board», išrasta Marijos Elžbietos Vitmor-Džouns), leidusi žaisti stovint ar kelionėje. Tačiau masinę Solitaire populiarinimą skatino jo paprastumas — išdėstymui nereikėjo nei ypatingų aksesuarų, nei brangių komponentų. Milijonai žmonių įvairiose šalyse dėliojo Klondike — namuose, kelionėje, atostogaujant — ir laikui bėgant jis tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Skaitmeninis amžius

Tikrasis pasaulinis Klondike populiarumo bumas įvyko su kompiuterių atsiradimu. 1980-aisiais, kai asmeniniai kompiuteriai ir grafinės sąsajos pradėjo populiarėti, kūrėjai atkreipė dėmesį į klasikinių kortų žaidimų perkėlimą į ekraną. Viena iš pirmųjų kompiuterinių Solitaire programų buvo versija 8 bitų Atari (išleista 1981 m.) paprastu pavadinimu «Solitaire», įgyvendinusi būtent Klondike. 1984 m. entuziastas Maiklas A. Kastilas išleido Klondike versiją Apple Macintosh kompiuteriams. Žaidimas buvo platinamas shareware modeliu ir reguliariai atnaujinamas.

Tačiau lūžio taškas buvo Microsoft sprendimas įtraukti Solitaire į standartinį Windows paketą. 1988 m. Microsoft praktikantas Vesas Čeris sukūrė elektroninę Klondike versiją praktikos metu — iš pradžių kaip pratimą ir priemonę vartotojams pripratinti prie pelės naudojimo. Tuo metu drag-and-drop koncepcija dar buvo naujiena, ir žaidimas pasirodė esąs puikus treniruoklis šiam įgūdžiui. Naują kortų dizainą patikėjo Susanai Kare. 1990 m. «Solitaire» debiutavo Windows 3.0 operacinėje sistemoje — ir nuo to momento prasidėjo Klondike triumfo žygis po visą pasaulį. Žaidimas akimirksniu išpopuliarėjo: pasak Microsoft atstovų, po kelerių metų jis tapo dažniausiai naudojama Windows programa — aplenkdamas net tekstų redaktorius.

Milijonai biurų darbuotojų visame pasaulyje praleido valandas dėliodami virtualias kortas, apsimesdami, kad dirba. Laikui bėgant tai net sukėlė vadovybės susirūpinimą: žinomas atvejis, kai 2006 m. Niujorko meras Maiklas Blumbergas atleido darbuotoją, užklupęs jį žaidžiant Solitaire darbo kompiuteriu.

Tačiau pradinė idėja buvo priešinga — padidinti efektyvumą mokant naudotis pele, bet rezultatas buvo paradoksalus. Nepaisant to, Solitaire populiarumas tik augo. Skaitmeninis Solitaire pasirodė visose vėlesnėse Windows versijose (3.1, 95, 98, 2000 ir kt.) ir tapo savotiška operacinės sistemos vizitine kortele. Kai 2012 m. Microsoft pabandė pašalinti įdiegtą Solitaire iš Windows 8, tai sukėlė tokį vartotojų pasipiktinimą, kad žaidimas netrukus buvo grąžintas. 2015 m., švęsdama savo kūrinio 25-metį, Microsoft net surengė pasaulinį Solitaire turnyrą tarp Windows vartotojų.

Iki šiol skaitmeninis Solitaire pasiekė daugybę rekordų. «Solitaire» (dabar «Microsoft Solitaire Collection» dalis) savo 30-mečio proga turėjo daugiau nei 35 milijonus mėnesinių žaidėjų visame pasaulyje, buvo prieinamas 65 kalbomis daugiau nei 200 šalių. Pagal 2020 m. statistiką, kasdien sužaidžiama daugiau nei 100 milijonų partijų — milžiniškas skaičius, atspindintis tikrą liaudies meilę šiam žaidimui. 2019 m. Microsoft Solitaire buvo įtrauktas į Vaizdo žaidimų šlovės muziejų (World Video Game Hall of Fame) kaip vienas iš reikšmingiausių kompiuterinių žaidimų istorijoje. Taigi Solitaire, gimęs prieš kelis šimtmečius kaip lėta kortų pramoga, išsivystė į pasaulinį skaitmeninį fenomeną, išlikdamas aktualus ir naujajame tūkstantmetyje.

Įdomūs faktai apie Solitaire

• Rekordai ir skaitiniai paradoksai. Ne kiekvieną Klondike išdėstymą galima sėkmingai užbaigti — skirtingai nei galvosūkius, tokius kaip FreeCell, kur beveik visos partijos yra išsprendžiamos, čia reikšmingą vaidmenį atlieka atsitiktinumas. Matematikai apskaičiavo, kad tik apie 80 % dalinimų teoriškai yra laimimi (jei žinomos visų kortų vietos ir be ėjimų apribojimų). Realus laimėjimų procentas, žaidžiant pagal standartines taisykles, dar mažesnis — patyrę žaidėjai laimi apie 30–50 % partijų, net naudodamiesi strategija ir atšaukimo mygtuku. Taigi Solitaire pateisina savo pavadinimą «kantrybė»: kartais net ideali partija neatneš pergalės, ir belieka tik susitaikyti su nesėkme ir bandyti dar kartą.
• Solitaire kaip biuro fenomenas. Atsiradus kompiuterinei versijai, žaidimas įgijo abejotiną «darbo laiko žudiko» reputaciją. 1990-aisiais daugelyje organizacijų Solitaire darbo kompiuteryje buvo laikomas tokia paplitusia blaškymosi forma, kad juokais buvo pramintas «Office Solitaire».
• Greičiausia Solitaire partija istorijoje. 1991 m. rugpjūčio 2 d. britas Stivenas Twigge pasiekė Gineso rekordą, užbaigęs Solitaire partiją stalo formatu vos per 10 sekundžių. Rekordas buvo pasiektas naudojant standartinę kaladę ir klasikines išdėstymo taisykles. Šis pasiekimas oficialiai pripažintas Guinness World Records kaip greičiausia Solitaire partija, sužaista rankiniu būdu, ir išlieka nepralenktas daugiau nei trisdešimt metų. Rezultatas pabrėžia ne tik žaidimo populiarumą, bet ir galimybę jame pademonstruoti greitį, vikrumą ir fenomenalią koordinaciją.
• Matematinis Solitaire fenomenas. Kiekviena Solitaire partija beveik neabejotinai yra unikali — tikimybė pamatyti du vienodus išdėstymus yra tokia maža, kad faktiškai neegzistuoja. Standartinėje 52 kortų kaladėje galimų kombinacijų skaičius artėja prie vieneto su 67 nuliais. Net jei visi 8 milijardai dabartinių Žemės gyventojų žaistų naują partiją kiekvieną sekundę nuo laiko pradžios, to nepakaktų išbandyti net menkiausios dalies visų galimų variantų. Palyginimui: Visatos amžius yra apie 13,8 milijardo metų, arba apie 435 trilijonus sekundžių.

Solitaire istorija — tai istorija apie žaidimą, kuris sugebėjo išlaikyti savo aktualumą, pereidamas kelią nuo rankinių išdėstymų iki asmeninio kompiuterio ekrano. Klondike jungia taisyklių paprastumą su begaline situacijų įvairove, reikalaujančia iš žaidėjo lankstaus proto, atminties ir, žinoma, kantrybės. Jis užima ypatingą vietą ties logikos galvosūkio ir azartinio žaidimo riba, išlikdamas prieinamas visų amžiaus grupių ir kartų žmonėms.

Kultūriniame kontekste Solitaire nėra tik pramoga: tai savotiška meditacija, laikas vienumoje su savimi. Neatsitiktinai žmogaus, dėliojančio kortas, įvaizdis pasirodo tiek literatūroje, tiek kine — žaidimas tapo gyvenimo sprendimų, kuriuos kiekvienas priima vienas, metafora. Loginiu požiūriu Solitaire lavina planavimo ir kombinatorikos įgūdžius, artimus šachmatų ar galvosūkių užduotims, bet ramesne ir lėtesne forma. 2019 m. Solitaire buvo įtrauktas į vaizdo žaidimų Šlovės muziejų, atsidūręs greta kultinių arkadų ir šaudyklų. Šis oficialus pripažinimas pabrėžia: nepaisant gausybės šiuolaikinių pramogų, senasis kortų žaidimas vis dar išlieka gyva klasika.

Prieš pradedant verta susipažinti su taisyklėmis — ne dėl formalumo, o tam, kad pamatytume, kaip už paprastų ėjimų slypi tvarkinga sistema. Solitaire nereikalauja skubėjimo: jis dėliojamas žingsnis po žingsnio, leidžiant kiekvienam ėjimui įgyti prasmę. Tai ne greičio žaidimas, o dėmesio, kantrybės ir skaičiavimo žaidimas. Būtent ši vidinė koncentracija daro Solitaire ypatingą — ir paaiškina, kodėl jis išlieka aktualus ištisus šimtmečius.

Klondike Solitaire — klasikinis kortų žaidimas vienam žaidėjui, kurio tikslas — sudėlioti visą kaladę pagal rūšis eilės tvarka nuo tūzo iki karaliaus. Žaidžiama su standartine 52 kortų kalade. Viena Klondike partija paprastai trunka nuo 10 iki 15 minučių, nors daug kas priklauso nuo žaidėjo įgūdžių. Dėl paprastų taisyklių ir įtraukiančio žaidimo proceso šis Solitaire tapo vienu populiariausių pasaulyje.

Klondike jungia sėkmės elementą ir strateginį mąstymą. Žaidėjas turi apgalvoti ėjimus, planuoti sekas ir priimti sprendimus esant neišsamiai informacijai (dalis kortų yra užverstos). Tokios sąlygos lavina koncentraciją ir atmintį: reguliarus žaidimas gerina gebėjimą pastebėti ir įsiminti jau išėjusias kortas. Solitaire taip pat lavina dėmesį: reikia nuolat sekti išdėstymą ir ieškoti galimų ėjimų bei perkėlimų variantų stulpeliuose. Be to, dėl aiškios kortų išdėstymo struktūros Klondike Solitaire patrauklus ir estetiškai: žaidėjas stebi, kaip chaotiškas išdėstymas palaipsniui virsta tvarkingai sudėliotomis rūšimis.

Klondike Solitaire taisyklės

Išdėstymas ir žaidimo tikslas

Partijos pradžioje kaladė kruopščiai sumaišoma ir sudaromas išdėstymas. Ant stalo išdėliojamos septynios krūvelės (stulpeliai): į pirmą stulpelį dedama 1 korta, į antrą — 2 kortos, …, į septintą — 7 kortos. Kiekviena krūvelė formuojama taip, kad viršutinė korta būtų atversta, o kitos — užverstos. Iš viso šiuose stulpeliuose yra 28 kortos; likusios 24 kortos sudaro rezervinę kaladę, kuri padedama atskirai, užversta.

Šalia kaladės paliekama vietos atmetimo krūvelei — čia bus dedamos kortos iš rezervo, kurios kol kas nepateko į žaidimą. Taip pat paruošiamos keturios tuščios bazinės krūvelės (kartais vadinamos «namais»). Žaidimo tikslas — sudėti visas kortas į šias keturias bazines krūveles, surūšiuotas pagal rūšis nuo tūzo iki karaliaus.

Kortų perkėlimas

Žaidimo metu leidžiama perkelti kortas tarp išdėstymo stulpelių pagal šias taisykles. Kortą galima dėti ant kitos atverstos kortos stulpelyje, jei ji yra viena pakopa žemesnė pagal rangą ir priešingos spalvos (juoda ant raudonos arba raudona ant juodos). Pavyzdžiui, širdžių 7 galima dėti tik ant pikų arba kryžių 8. Taip stulpeliuose formuojamos mažėjančios sekos, kaitaliojant spalvas.

Galima perkelti ne tik pavienes kortas, bet ir visą tvarkingą grupę: jei stulpelyje atversta mažėjančia tvarka sudėta kortų seka (pavyzdžiui, raudonas valetas guli ant juodos damos, o ant valeto — juodas dešimtukas), visas šis fragmentas gali būti perkeltas ant kitos tinkamos kortos kitame stulpelyje. Jei dėl perkėlimų kuri nors krūvelė išdėstyme visiškai ištuštėja (t. y. stulpelyje nebelieka kortų), į atsiradusią tuščią vietą galima dėti tik karalių (arba kortų seką, prasidedančią karaliumi). Galimybė atidaryti tuščią stulpelį karaliui yra vienas svarbiausių strategijos momentų: atlaisvinus stulpelį galima iškelti karalių su visa seka ir taip atverti naujus ėjimus.

Darbas su užverstomis kortomis

Pradiniame išdėstyme kiekviename stulpelyje visos kortos, išskyrus viršutinę, yra užverstos. Kai atversta korta iš stulpelio nuimama (perkelta ant kitos kortos arba į bazę), reikia tuoj pat apversti kitą kortą šiame stulpelyje — ji tampa nauja atversta korta ir įtraukiama į žaidimą. «Paslėptų» kortų atvėrimas yra svarbiausia Solitaire dalis: kiekvienas atvertimas suteikia naujų galimų ėjimų.

Strategiškai naudinga pirmiausia atlaisvinti ir atversti kortas iš tų stulpelių, kur yra daugiausia užverstų kortų — taip padidėja manevrų erdvė. Jei stulpelyje atsiverčia tūzas ar dvejetas, rekomenduojama juos nedelsiant perkelti į bazines krūveles («namus»), nes tūzai ir dvejetai retai naudojami perkėlimams ant stalo, bet atlaisvina vietą kitoms kortoms.

Žaidimo procesas

Po pradinio išdėstymo žaidėjas ieško galimų ėjimų ant stalo ir juos atlieka, stengdamasis maksimaliai atversti užverstas kortas. Vos tik atsiranda galimybė dėti tūzą ant tuščios bazinės krūvelės, tai reikia padaryti nedelsiant: kiekvienos bazės pagrinde turi būti tūzas, ant kurio iš eilės dedamos tos pačios rūšies kortos — nuo dvejeto iki karaliaus. Ant stalo žaidėjas perkelia kortas, kaitalioja spalvas ir dėlioja mažėjančias sekas, stengdamasis atversti naujas kortas.

Jei žaidimo lauke nebelieka galimų ėjimų, žaidėjas kreipiasi į rezervinę kaladę. Iš jos imamos viršutinės kortos ir apverčiamos atvirai į atmetimo krūvelę. Klasikiniame Klondike Solitaire pripažįstami du kortų dalijimo variantai: dalijimas po vieną kortą ir dalijimas po tris kortas. Pirmuoju atveju žaidėjas iš rezervo verčia po vieną kortą; antruoju — po tris (šiuo atveju iš trijų atverčių atmetimo krūvelėje galima žaisti tik viršutinę; apatinės kortos gali būti sužaistos tik tada, kai viršutinė bus perkelta ant stalo arba į bazę). Po kiekvieno dalijimo (vienos ar trijų kortų) žaidėjas stengiasi panaudoti atverstą kortą: perkelti ją ant tinkamos kortos stulpeliuose arba iš karto padėti į bazę, jei ji ten tinka pagal rūšį ir rangą. Sužaista korta pašalinama iš žaidimo, o nesužaistos lieka atverstai atmetimo krūvelėje.

Žaidimo ciklas ir partijos pabaiga

Veiksmai «perkelti kortas ant stalo» ir «imti kortą iš rezervo į atmetimą» keičiasi pagal poreikį visos partijos metu. Kai rezervinė kaladė baigiasi, pagal kai kurias taisykles leidžiama paimti visą atmetimo krūvelę ir apversti ją atgal, suformuojant naują rezervinę kaladę (šiuo atveju kortų tvarka išlieka, jei nenurodyta kitaip).

Variantuose, kuriuose ribojamas perėjimų per kaladę skaičius (pavyzdžiui, ne daugiau kaip trys permaišymai), rezervą galima grąžinti tik nustatytą skaičių kartų; laisvesnėse versijose (įskaitant daugumą skaitmeninių realizacijų) dalijimas leidžiamas neribotai. Žaidimas baigiasi pergale, kai tik visos kortos sudėliojamos pagal rūšis į keturias bazines krūveles nuo tūzų iki karalių.

Jei nebelieka ėjimų, o rezervas ir atmetimas išnaudoti (arba tolesni dalijimai neleidžiami), partija laikoma pralaimėta — išdėstymas pateko į aklavietę ir Solitaire sudėlioti nepavyko. Reikia prisiminti, kad ne kiekvienas pradinis išdėstymas baigiasi pergale: nors teoriškai idealiai žaidžiant galima laimėti nemažą dalį partijų, dalis Klondike išdėstymų neturi sprendimo dėl paslėstos kortų tvarkos. Žaidžiant pagal taisyklę «po vieną kortą» sėkmingo užbaigimo tikimybė yra gerokai didesnė nei žaidžiant su trimis kortomis; tyrimai rodo, kad net kompiuteris, išbandantis ėjimus, režime su viena korta laimi žymiai dažniau nei su trimis. Vis dėlto pagrindinis pergalės principas yra vienas: surinkti visas keturias rūšis iš eilės, naudojantis išdėstymo galimybėmis.

Patarimai pradedantiesiems Klondike Solitaire žaidėjams

Pradedantiesiems Klondike Solitaire mėgėjams naudinga susipažinti su pagrindiniais strateginiais metodais ir dažniausiomis klaidomis. Žemiau pateikiami patarimai — nuo bazinės taktikos iki pažangesnių strategijų — kurie padės padidinti sėkmės tikimybę.

Taktiniai metodai

• Pirmiausia atverskite kortą iš rezervo. Žaidimo pradžioje patyrę žaidėjai pataria apversti pirmąją kortą iš kaladės, prieš darant kitus ėjimus. Tai iškart padidina galimų variantų skaičių ir suteikia daugiau informacijos sprendimams priimti. Atversta korta gali parodyti žaidimo kryptį arba iškart būti panaudota. Po to tikslinga maksimaliai sužaisti kortas ant stalo, prieš vėl imantis rezervo.
• Tūzus ir dvejetus kelkite į bazes vos tik pasitaiko proga. Žemiausios kortos (ypač tūzai) nėra naudojamos stulpelių išdėstyme, todėl jas geriausia iškart siųsti į bazines krūveles, kai tik jos tampa prieinamos. Tai atlaisvina vietą ant stalo ir sudaro sąlygas perkelti kitas kortas. Panašiai, jei ant stalo atsiduria dvejetas, jis turi būti padėtas ant atitinkamo tūzo bazėje — taip pradedamas formuoti rūšis ir priartėjama prie pergalės.
• Siekite atversti užverstas kortas. Kiekviena korta, gulinti užversta stulpelyje, gali slėpti svarbią kortą, reikalingą Solitaire išsprendimui. Todėl taktika turėtų būti nukreipta pirmiausia į šių kortų atvertimą. Jei yra kelių ėjimų pasirinkimas, ypač vertingi tie, kurie lemia užverstos kortos atidengimą. Pavyzdžiui, kortos perkėlimas iš stulpelio, kuriame daugiausia užverstų kortų, dažnai yra svarbesnis nei ėjimas stulpelyje, kuriame paslėpta tik viena korta. Kuo daugiau naujų kortų atversite žaidimo pradžioje, tuo platesnis bus tolesnių ėjimų pasirinkimas.
• Pirmenybę teikite ėjimams, kurie veda į progresą. Neskubėkite perkelti visų galimų kortų vien tik todėl, kad toks ėjimas leidžiamas. Geriausi yra tie ėjimai, kurie tiesiogiai pagerina išdėstymą: atidengia naujas kortas, atlaisvina stulpelį arba leidžia iškelti kortą į bazę. Ėjimai, neduodantys apčiuopiamos naudos (pvz., perkėlimas, kuris neatidengia kortų ar neatlaisvina vietos karaliui), dažnai gali palaukti. Pirmiausia atlikite veiksmus, kurie plėtoja žaidimą, o «kosmetinius» perkėlimus palikite vėliau.

Pradedančiųjų klaidos

• Skubotas žaidimas be plano. Viena iš dažniausių klaidų yra veikti neapgalvotai, stengiantis kuo greičiau išvalyti stalą. Skuboti ir chaotiški perkėlimai lemia, kad žaidėjas praleidžia svarbius ėjimus arba užveda išdėstymą į aklavietę. Reikia išlikti kantriems: geriau skirti laiko išdėstymo analizei, nei padaryti neatšaukiamą žingsnį, apsunkinantį tolesnį žaidimą.
• Praleidžiamos galimos sekos. Pradedantieji dažnai nepastebi galimų ėjimų išdėstyme — pavyzdžiui, kad atverstą kortą galima padėti ant kitos mažėjančia tvarka. Dėl to ant stalo lieka kortos, kurias buvo galima panaudoti. Venkite šios klaidos: nuolat tikrinkite visus stulpelius, ar nėra tinkamų porų «viršutinė korta — aukštesnio rango priešingos spalvos korta». Kruopštus išdėstymo stebėjimas yra sėkmės pagrindas.
• Stulpelio ištuštinimas be karaliaus. Klondike negalima užpildyti tuščios vietos bet kokia korta — tik karaliumi. Tačiau naujokai kartais pernelyg greitai nuima paskutinę kortą iš stulpelio, likdami su tuščiu stulpeliu, nors karaliaus dar nėra. Toks žingsnis neduoda naudos, o tik išeikvoja ėjimą. Niekada neatlaisvinkite stulpelio, jei neturite paruošto karaliaus (ar sekos su karaliumi) perkėlimui. Tuščia vieta yra vertinga tik tada, kai ją iškart užima karalius — kitu atveju ji laikinai «negyva» ir neduoda naudos.
• Pernelyg ankstyvas kortų perkėlimas į bazę. Priešinga pusė patarimui apie tūzus ir dvejetus: nors žemas kortas reikia kelti iškart, su kitomis reikia būti atsargesniems. Naujokai gali pernelyg greitai siųsti į bazę, pavyzdžiui, vidutines kortas, vos tik atsiranda galimybė, neįvertinę pasekmių. Jei korta nuo stalo nuimama per anksti, tai gali atimti galimybę padaryti kitą ėjimą. Pavyzdžiui, per anksti perkėlus raudoną penketą į bazę, ant jo jau nebegalėsite padėti juodo ketverto iš stulpelio, kol nepasirodys antrasis raudonos rūšies penketas. Todėl įsitikinkite, kad kortos perkėlimas į bazę neužblokuos kitos svarbios kortos atidengimo ant stalo. Paprasta taisyklė: tūzus ir dvejetus — iškart į viršų, kitas kortas — pagal situaciją.
• Ignoruojamos kortos atmetimo krūvelėje. Kita klaida yra susitelkti tik į stulpelius ir pamiršti atviras kortas atmetimo krūvelėje. Daugelis praleidžia momentą, kai korta iš atmetimo jau galėjo būti panaudota — pavyzdžiui, perkelta ant stalo ar į bazę. Kiekvieną kartą apvertus kortą iš rezervo atidžiai pažiūrėkite į atverstą atmetimo kortą: ar neatsirado nauja galimybė ėjimui? Reguliarus atmetimo krūvelės naudojimas yra būtina sąlyga sėkmingam žaidimui.
• Trūksta «žvilgsnio į priekį». Klondike yra žaidimas, kuriame svarbu numatyti situacijos raidą keliems ėjimams į priekį. Naujokai dažnai žaidžia «čia ir dabar», negalvodami, kas bus po dabartinio ėjimo. Dėl to galima patekti į kampą: pavyzdžiui, perkelti kortą taip, kad užversta korta liktų nepasiekiama, arba be reikalo išeikvoti paskutinį ėjimą. Stenkitės kiekvieną veiksmą įvertinti, ką jis duos po vieno ar dviejų ėjimų. Patyrę žaidėjai mintyse peržaidžia įvairius įvykių variantus ir pasirenka tą, kuris veda į išdėstymo progresą. Gebėjimas planuoti skiria sėkmingą žaidėją nuo pradedančiojo.

Jei tik pradedate žaisti, naudokitės šiais patarimais žaisdami Klondike Solitaire, kad padidintumėte savo galimybes laimėti. Bazinės strategijos įsisavinimas yra svarbus žingsnis link to, kad reguliariai laimėtumėte Klondike Solitaire.

Pažangios strategijos variantai

• Karaliaus pasirinkimas tuščiam stulpeliui. Situacija: atlaisvinote stulpelį ir turite kelis karalius, kuriais galite užimti tuščią vietą. Neapgalvotas pasirinkimas gali apsunkinti Solitaire išsprendimą. Patyrę žaidėjai įvertina, kokią spalvų seką sukurs kiekvienas variantas. Pavyzdžiui, jei išdėstyme įstrigusi raudona dama, dengianti paslėptas kortas, efektyviau užimti stulpelį juodu karaliumi — tuomet ant jo galima dėti šią raudoną damą, ir problema išsispręs. Taip pat pasirinkimas tarp juodo ar raudono karaliaus turi priklausyti nuo to, kurios spalvos kortos dabartiniame išdėstyme kelia daugiausia kliūčių.
• Bazių balansavimas. Neskubėkite dėti visų kortų į bazes be atrankos — ypač režime su viena korta, kur rezervo dalijimas yra begalinis. Stenkitės tolygiai plėtoti visas keturias bazes. Jei vieną rūšį pastūmėsite daug toliau, o kitos atsiliks, tai gali apriboti ėjimų galimybes ant stalo. Pavyzdžiui, iškėlus širdžių rūšį bazėje iki aštuoneto, iš žaidimo pašalinamos visos širdžių kortos nuo tūzo iki aštuoneto. Tai gali apriboti perkėlimo galimybes, jei juodoms kortoms ant stalo prireiks būtent šių raudonų verčių. Visada įvertinkite, ar ne per anksti paėmėte kortą, kuri galėjo padėti išdėstymui. Taisyklė: jei korta dar reikalinga perkėlimams ant stalo, geriau neskubėti jos kelti į bazę. Idealus variantas — kilnoti rūšis bazėse paeiliui ir, jei įmanoma, sinchroniškai.
• Kortų sekos įsiminimas «po tris» režime. Režimas su trijų kortų dalijimu reikalauja papildomo strateginio tikslumo. Kadangi atmetimo krūvelėje vienu metu atverčiama tik kas trečia korta, labai svarbu prisiminti, kurios kortos ir kokia tvarka eina rezerve. Profesionalai pataria atidžiai sekti kortų seką: jei pirmo perėjimo metu įsiminsite kortų tvarką atmetimo krūvelėje, kitame cikle galėsite planuoti ėjimus iš anksto. Net egzistuoja metodai «žvilgtelėti į priekį» kaladėje — kai žaidėjas pirmo perėjimo metu peržiūri visas kortas (nedarydamas ėjimų), kad gautų visą vaizdą apie jų tvarką. Sąžiningo žaidimo ribose tokia taktika gali būti laikoma kraštutine priemone, bet gebėjimas mintyse laikyti rezervo kortų seką gerokai padidina galimybes sėkmingai užbaigti Solitaire.
• Lankstumas ir prisitaikymas. Klondike sprendimo strategija neturėtų būti dogma. Kiekviena partija yra unikali, ir fiksuota veiksmų seka, veikianti vienu atveju, kitu gali netikti. Patyrę žaidėjai pabrėžia prisitaikymo svarbą žaidimo metu: būkite pasirengę persvarstyti savo planą, jei išdėstymas reikalauja nestandartinio žingsnio. Pavyzdžiui, ketinote pirmiausia atversti visas kortas, bet matote, kad naudingiau iškart kelias kortas perkelti į bazę — padarykite tai. Arba atvirkščiai, laikinai atsisakykite akivaizdaus ėjimo, jei numatote, kad jis užblokuos kelią prie svarbios kortos. Nebijokite bandyti įvairių veiksmų krypčių, analizuokite išdėstymą ir prisitaikykite prie jo — gebėjimas improvizuoti ir keisti taktinį planą išskiria Klondike ekspertą.

Tokia taktika padeda laimėti net ir sudėtingiausius Klondike Solitaire išdėstymus — ypač «po tris» režime.

Klasikinis Klondike Solitaire — tai ne tik būdas praleisti laiką, bet ir logikos, atminties bei kantrybės treniruotė. Po iš pažiūros ramaus išdėstymo slypi įtraukianti užduotis, reikalaujanti iš žaidėjo pastabumo ir strateginio skaičiavimo. Dėl paprastų taisyklių Solitaire prieinamas kiekvienam — nepriklausomai nuo amžiaus ir žaidimo patirties, o taktinių sprendimų gausa ir išdėstymų įvairovė įtraukia net patyrusius žaidėjus. Kartą po karto dėliodamas kortas, žaidėjas mokosi numatyti ėjimus, priimti apgalvotus sprendimus ir pasimokyti iš nesėkmių. Ne veltui šis Solitaire išlieka populiarus daugelį metų: jis jungia kortų galvosūkio eleganciją ir azartą ieškant vienintelio teisingo sprendimo.

Klondike Solitaire — tai žaidimas, kuriame laimi ne atsitiktinumas, o nuoseklumas. Čia viską lemia vienas ėjimas, vienas teisingas sprendimas. Ne skuba, o apskaičiavimas. Ne intuicija, o dėmesys detalėms. Kiekvienas išdėstymas yra užduotis, kuri turi sprendimą, bet kelias į jį reikalauja susikaupimo ir kantrybės. Pasiruošę pasitikrinti save? Žaiskite Klondike Solitaire internetu jau dabar — nemokamai ir be registracijos!