Solitaire yra vienas žinomiausių kortų žaidimų vienam žaidėjui, jungiantis paprastas taisykles su gilia logine struktūra. Per šimtmečius šis žaidimas iš aristokratinio laisvalaikio tapo skaitmenine pramoga, tapdamas kasdienės kultūros dalimi daugelyje šalių. Skirtingai nei dauguma kortų žaidimų, Solitaire skirtas individualiam žaidimui, kur svarbus dėmesys, nuoseklumas ir gebėjimas mąstyti keliais ėjimais į priekį. Jo populiarumas daugiausia susijęs su universalumu: pakanka vienos kortų kaladės, kad būtų galima gauti užsiėmimą, kuris vienu metu yra ramus ir intelektualiai turtingas.
Ypatingą vietą Solitaire istorijoje užima Klondike — variantas, kuris laikui bėgant tapo beveik viso žaidimo sinonimu. Būtent ši versija įgijo didžiausią atpažįstamumą dėl sėkmingo logikos ir atsitiktinumo derinio, taip pat dėl plačios sklaidos skaitmeninėje erdvėje. Solitaire užėmė tvirtą vietą kultūroje: nuo Viktorijos laikų svetainių iki standartinių programų operacinėse sistemose. Jis suvokiamas ne tik kaip žaidimas, bet ir kaip organizuotos poilsio formos dalis — būdas persiorientuoti, susikaupti ir atsiriboti nuo išorinio šurmulio.
Solitaire istorija
Kilmė ir ankstyvieji metai
Tiksli Solitaire kilmė išlieka neaiški, tačiau tyrėjai sutaria, kad kortų žaidimai su išdėstymu — Solitaire pirmtakai — atsirado Europoje XVIII a. pabaigoje. Labiausiai tikėtina Solitaire atsiradimo vieta laikoma Šiaurės ir Vidurio Europa — pirmiausia Skandinavija, Prancūzija ir Vokietija. Įdomu tai, kad kai kuriose kalbose išliko ankstyvojo mistinio Solitaire suvokimo pėdsakų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse žaidimas gavo pavadinimą Kabale — pasiskolintą iš prancūzų Cabale, žodžio, siejamo su paslaptimis, sąmokslų ir mįslingomis praktikomis. Tuo metu, kai Solitaire dažnai buvo suvokiamas kaip būrimo forma, toks pavadinimas atrodė visiškai tinkamas. Iš tiesų XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Solitaire buvo laikomas ne tik pramoga, bet ir savotišku būrimu: buvo tikima, kad jei išdėstymas «pavyksta» (tai yra visos kortos sugula tinkama tvarka), tai išsipildys sugalvotas noras.
Pirmieji dokumentiniai Solitaire paminėjimai datuojami 1780-aisiais: vokiečių žaidimų antologijoje Das neue Königliche L’Hombre-Spiel (1783) randami kortų išdėstymų aprašymai pavadinimais Patience ir Cabale. Pasak žaidimų istoriko Davido Parletto pastebėjimo, ankstyvuoju etapu egzistavo ir Solitaire variantas dviem dalyviams — kiekvienas dėliojo savo kombinaciją, varžydamasis greičiu. Tačiau daug didesnį populiarumą greitai įgijo vienišas variantas, kaip ramesnė ir labiau koncentruota veikla.
Paplitimas Europoje
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Solitaire pradėjo populiarėti dvaruose ir salonuose. Prancūzijoje, Liudviko XV laikais, kortų išdėstymai tapo mėgstama aristokratijos pramoga. Netrukus susidomėjimas Solitaire išplito ir į Angliją: pirmasis žodžio Patience pavartojimas anglų kalboje užfiksuotas 1801 m., o 1820-aisiais žaidimas jau buvo gerai žinomas britų visuomenėje. Apie tai, be kita ko, liudija Harietos Leveson-Gower, Granvilio grafienės, 1822 m. datuotas laiškas.
Maždaug tuo pačiu metu pasirodo ir pirmieji literatūriniai Solitaire paminėjimai Rusijoje. Jau 1826 m. Maskvoje buvo išleista knyga su būdingu pavadinimu: «Kortų išdėstymų rinkinys, žinomas kaip didieji pasjansai, uoliai skirtas visiems užimtiems žmonėms». Tai rodo, kad žaidimas buvo žinomas tarp Rusijos aristokratijos bent jau nuo 1820-ųjų pradžios.
Palaipsniui Solitaire prarado išskirtinai būrimo pobūdį ir virto loginiu žaidimu, prieinamu plačiam kortų mėgėjų ratui.
Viktorijos laikotarpis ir pirmieji rinkiniai
Tikrasis Solitaire populiarumo suklestėjimas įvyko XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Tuo metu Europoje ir JAV pasirodė daugybė rinkinių su kortų išdėstymų aprašymais. Viena iš ankstyvųjų ir ryškesnių publikacijų, turėjusių įtakos Solitaire sklaidai, buvo britų aristokratės ledi Adelaide Cadogan knyga. Jos «Illustrated Games of Patience» pirmą kartą buvo išleista apie 1870 m. ir turėjo 25 Solitaire rūšis. Knyga sulaukė didelės sėkmės ir buvo daug kartų perleista — Anglijoje Cadogan vardas net tapo bendriniu bet kokiam Solitaire rinkiniui žymėti.
Paskui ledi Cadogan sekė ir kiti autoriai: amerikietė Edna Cheney netrukus po 1870-ųjų išleido savo knygą apie Solitaire, o 1890–1900-aisiais pasirodė išsamūs britių Mary Elizabeth Whitmore Jones, E. D’Orse ir kitų rinkiniai, dokumentavę šimtus skirtingų išdėstymų. Viktorijos laikų Anglijoje Solitaire tapo madingu hobiu, ypač moterims — lėta kortų mįslė atitiko laikmečio dvasią.
Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų Solitaire variantų, o daugelis klasikinių išdėstymų gauna pavadinimus, siejančius su žinomais istoriniais veikėjais ir įvykiais. Plačiai žinoma legenda, kad Napoleonas Bonapartas, būdamas tremtyje Šv. Elenos saloje, leisdavo laiką žaisdamas Solitaire. Jo garbei buvo pavadinti populiarūs išdėstymai, tokie kaip «Napoleon at St. Helena» ir «Napoleon’s Square» — nors istorinių įrodymų tam yra nedaug. Vis dėlto pats tokių pavadinimų atsiradimo faktas rodo, kokią vietą Solitaire užėmė XIX a. kultūriniame gyvenime.
Klondike atsiradimas
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pasirodė variantas, vėliau tapęs garsiausiu Solitaire pasaulyje — žaidimas Klondike. Šio išdėstymo kilmę gaubia tam tikra paslaptis. Pavadinimas aiškiai siejasi su Kanados šiaurės vakarų regionu Klondaiku, išgarsėjusiu 1896–1899 m. aukso karštlige. Pagal vieną versiją, būtent aukso ieškotojai aukso karštligės metu sugalvojo Solitaire dėlioti, leisdami ilgas poliarines naktis laukiant sėkmės. Pasakojama, kad aukso kasėjai kasyklose visada turėdavo kortų kaladę ir, naktimis saugodami išgautą auksą, dėliodavo Solitaire, kad neužmigtų. Ši romantizuota versija tvirtai įsitvirtino kultūriniame folklore. Pavyzdžiui, rašytojas Jackas Londonas viename savo pasakojimų apie Šiaurę aprašo, kaip Klondaiko aukso ieškotojai leisdavo vakarus su Solitaire: «Šortis, grimztantis į niūrią neviltį, dėliojo Solitaire». Tačiau tiesioginių dokumentinių įrodymų, siejančių žaidimo atsiradimą su Klondaiku, nėra.
Tyrėjai tik pažymi, kad pirmieji šio išdėstymo taisyklių publikavimai datuojami XX a. pradžia. Štai 1907 m. leidinyje «Hoyle’s Games» minimas žaidimas «Seven-Card Klondike» — iš esmės klasikinis Klondike, kuriame 7 stulpeliai dėliojami su didėjančiu kortų skaičiumi. Įdomu tai, kad toje pačioje 1907 m. knygoje buvo minimas ir kitas, sudėtingesnis kortų azartinis variantas pavadinimu Klondike — iš esmės žaidimas, dabar žinomas kaip Canfield. Pavadinimų painiava tęsėsi keletą metų, kol galiausiai nusistovėjo šiuolaikinė terminologija.
1913 m. Amerikos žaidimų taisyklėse sąvokos jau buvo aiškiai atskirtos: Klondike — tai Solitaire su septynių stulpelių išdėstymu ir kortų perkėlimu mažėjančia tvarka, o pavadinimas Canfield nusistovėjo kitam žaidimui, pagrįstam tuo pačiu azartiniu variantu. Iš kur kilo pavadinimas Canfield? Čia taip pat įdomi istorija: Ričardas Albertas Kenfildas, žinomas lošimo namų savininkas JAV, esą pasiūlė klientams azartinį Solitaire, kur už 50 dolerių buvo galima nusipirkti kaladę ir gauti 5 dolerius už kiekvieną surinktą mastį — šis žaidimas ir gavo pavadinimą Canfield.
Vėliau Anglijoje žodžiu Canfield klaidingai vadino patį Klondike, kas kėlė painiavą. Tačiau laikui bėgant abiejose šalyse terminologija nusistovėjo: Klondike — klasikinis Solitaire, vadinamas Solitaire JAV ir Patience Didžiojoje Britanijoje, o Canfield — kitas, sudėtingesnis žaidimas.
Populiarumo geografija ir raida
XX a. pirmoje pusėje Klondike plačiai paplito — tiek per spausdintus rinkinius, tiek dėl stiprios žodinės tradicijos. Žaidimui nereikėjo nieko, išskyrus kortų kaladę, todėl jis prigijo visur — nuo Šiaurės Amerikos iki Rusijos. Rusų tradicijoje Klondike gavo pavadinimą «Kosinka» — kaip byloja padavimas, dėl scheminio kortų išdėstymo panašumo į trikampį skarelės siluetą. Tikėtina, kad šis pavadinimas įsitvirtino vartosenoje XX a. pirmoje pusėje, kai originalus žodis buvo mažai suprantamas, o žaidimas jau buvo žinomas iš verstinės literatūros (netgi yra nuomonių, kad Džeko Londono pasakojimai prisidėjo prie rusakalbių skaitytojų supažindinimo su Klondike Solitaire).
Klondike taisyklės buvo perduodamos iš kartos į kartą ir beveik nesikeitė: 28 kortų išdėstymas 7 stulpeliuose, tikslas — surinkti visas mastis didėjančia tvarka ant 4 bazinių vietų, perkeliant kortas ant stalo mažėjančia tvarka, kaitaliojant spalvas. Variacijos palietė tik detales — pavyzdžiui, ar buvo leidžiama kaladę peržiūrėti kelis kartus, dalinti po vieną ar po tris kortas ir t. t. Įdomu, kad iš pradžių klasikiniu buvo laikomas trijų kortų dalinimo režimas (reikalaujantis daugiau kantrybės ir laikytas sudėtingesniu), bet kai kuriose XX a. taisyklėse jau buvo įtrauktas ir paprastesnis vienos kortos režimas, didinantis sėkmės galimybes.
Žaidimo išvaizda ir formatas laikui bėgant taip pat keitėsi meniniu požiūriu. Viktorijos laikų Solitaire kortų rinkiniuose buvo galima rasti specialiai sumažintas kalades ar elegantiškus stovelius išdėstymui, o XX a. viduryje atsirado net speciali Solitaire lenta («Chastleton Patience Board», išrasta Marijos Elžbietos Vitmor-Džouns), leidusi žaisti stovint ar kelionėje. Tačiau masinę Solitaire populiarinimą skatino jo paprastumas — išdėstymui nereikėjo nei ypatingų aksesuarų, nei brangių komponentų. Milijonai žmonių įvairiose šalyse dėliojo Klondike — namuose, kelionėje, atostogaujant — ir laikui bėgant jis tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
Skaitmeninis amžius
Tikrasis pasaulinis Klondike populiarumo bumas įvyko su kompiuterių atsiradimu. 1980-aisiais, kai asmeniniai kompiuteriai ir grafinės sąsajos pradėjo populiarėti, kūrėjai atkreipė dėmesį į klasikinių kortų žaidimų perkėlimą į ekraną. Viena iš pirmųjų kompiuterinių Solitaire programų buvo versija 8 bitų Atari (išleista 1981 m.) paprastu pavadinimu «Solitaire», įgyvendinusi būtent Klondike. 1984 m. entuziastas Maiklas A. Kastilas išleido Klondike versiją Apple Macintosh kompiuteriams. Žaidimas buvo platinamas shareware modeliu ir reguliariai atnaujinamas.
Tačiau lūžio taškas buvo Microsoft sprendimas įtraukti Solitaire į standartinį Windows paketą. 1988 m. Microsoft praktikantas Vesas Čeris sukūrė elektroninę Klondike versiją praktikos metu — iš pradžių kaip pratimą ir priemonę vartotojams pripratinti prie pelės naudojimo. Tuo metu drag-and-drop koncepcija dar buvo naujiena, ir žaidimas pasirodė esąs puikus treniruoklis šiam įgūdžiui. Naują kortų dizainą patikėjo Susanai Kare. 1990 m. «Solitaire» debiutavo Windows 3.0 operacinėje sistemoje — ir nuo to momento prasidėjo Klondike triumfo žygis po visą pasaulį. Žaidimas akimirksniu išpopuliarėjo: pasak Microsoft atstovų, po kelerių metų jis tapo dažniausiai naudojama Windows programa — aplenkdamas net tekstų redaktorius.
Milijonai biurų darbuotojų visame pasaulyje praleido valandas dėliodami virtualias kortas, apsimesdami, kad dirba. Laikui bėgant tai net sukėlė vadovybės susirūpinimą: žinomas atvejis, kai 2006 m. Niujorko meras Maiklas Blumbergas atleido darbuotoją, užklupęs jį žaidžiant Solitaire darbo kompiuteriu.
Tačiau pradinė idėja buvo priešinga — padidinti efektyvumą mokant naudotis pele, bet rezultatas buvo paradoksalus. Nepaisant to, Solitaire populiarumas tik augo. Skaitmeninis Solitaire pasirodė visose vėlesnėse Windows versijose (3.1, 95, 98, 2000 ir kt.) ir tapo savotiška operacinės sistemos vizitine kortele. Kai 2012 m. Microsoft pabandė pašalinti įdiegtą Solitaire iš Windows 8, tai sukėlė tokį vartotojų pasipiktinimą, kad žaidimas netrukus buvo grąžintas. 2015 m., švęsdama savo kūrinio 25-metį, Microsoft net surengė pasaulinį Solitaire turnyrą tarp Windows vartotojų.
Iki šiol skaitmeninis Solitaire pasiekė daugybę rekordų. «Solitaire» (dabar «Microsoft Solitaire Collection» dalis) savo 30-mečio proga turėjo daugiau nei 35 milijonus mėnesinių žaidėjų visame pasaulyje, buvo prieinamas 65 kalbomis daugiau nei 200 šalių. Pagal 2020 m. statistiką, kasdien sužaidžiama daugiau nei 100 milijonų partijų — milžiniškas skaičius, atspindintis tikrą liaudies meilę šiam žaidimui. 2019 m. Microsoft Solitaire buvo įtrauktas į Vaizdo žaidimų šlovės muziejų (World Video Game Hall of Fame) kaip vienas iš reikšmingiausių kompiuterinių žaidimų istorijoje. Taigi Solitaire, gimęs prieš kelis šimtmečius kaip lėta kortų pramoga, išsivystė į pasaulinį skaitmeninį fenomeną, išlikdamas aktualus ir naujajame tūkstantmetyje.
Įdomūs faktai apie Solitaire
- Rekordai ir skaitiniai paradoksai. Ne kiekvieną Klondike išdėstymą galima sėkmingai užbaigti — skirtingai nei galvosūkius, tokius kaip FreeCell, kur beveik visos partijos yra išsprendžiamos, čia reikšmingą vaidmenį atlieka atsitiktinumas. Matematikai apskaičiavo, kad tik apie 80 % dalinimų teoriškai yra laimimi (jei žinomos visų kortų vietos ir be ėjimų apribojimų). Realus laimėjimų procentas, žaidžiant pagal standartines taisykles, dar mažesnis — patyrę žaidėjai laimi apie 30–50 % partijų, net naudodamiesi strategija ir atšaukimo mygtuku. Taigi Solitaire pateisina savo pavadinimą «kantrybė»: kartais net ideali partija neatneš pergalės, ir belieka tik susitaikyti su nesėkme ir bandyti dar kartą.
- Solitaire kaip biuro fenomenas. Atsiradus kompiuterinei versijai, žaidimas įgijo abejotiną «darbo laiko žudiko» reputaciją. 1990-aisiais daugelyje organizacijų Solitaire darbo kompiuteryje buvo laikomas tokia paplitusia blaškymosi forma, kad juokais buvo pramintas «Office Solitaire».
- Greičiausia Solitaire partija istorijoje. 1991 m. rugpjūčio 2 d. britas Stivenas Twigge pasiekė Gineso rekordą, užbaigęs Solitaire partiją stalo formatu vos per 10 sekundžių. Rekordas buvo pasiektas naudojant standartinę kaladę ir klasikines išdėstymo taisykles. Šis pasiekimas oficialiai pripažintas Guinness World Records kaip greičiausia Solitaire partija, sužaista rankiniu būdu, ir išlieka nepralenktas daugiau nei trisdešimt metų. Rezultatas pabrėžia ne tik žaidimo populiarumą, bet ir galimybę jame pademonstruoti greitį, vikrumą ir fenomenalią koordinaciją.
- Matematinis Solitaire fenomenas. Kiekviena Solitaire partija beveik neabejotinai yra unikali — tikimybė pamatyti du vienodus išdėstymus yra tokia maža, kad faktiškai neegzistuoja. Standartinėje 52 kortų kaladėje galimų kombinacijų skaičius artėja prie vieneto su 67 nuliais. Net jei visi 8 milijardai dabartinių Žemės gyventojų žaistų naują partiją kiekvieną sekundę nuo laiko pradžios, to nepakaktų išbandyti net menkiausios dalies visų galimų variantų. Palyginimui: Visatos amžius yra apie 13,8 milijardo metų, arba apie 435 trilijonus sekundžių.
Solitaire istorija — tai istorija apie žaidimą, kuris sugebėjo išlaikyti savo aktualumą, pereidamas kelią nuo rankinių išdėstymų iki asmeninio kompiuterio ekrano. Klondike jungia taisyklių paprastumą su begaline situacijų įvairove, reikalaujančia iš žaidėjo lankstaus proto, atminties ir, žinoma, kantrybės. Jis užima ypatingą vietą ties logikos galvosūkio ir azartinio žaidimo riba, išlikdamas prieinamas visų amžiaus grupių ir kartų žmonėms.
Kultūriniame kontekste Solitaire nėra tik pramoga: tai savotiška meditacija, laikas vienumoje su savimi. Neatsitiktinai žmogaus, dėliojančio kortas, įvaizdis pasirodo tiek literatūroje, tiek kine — žaidimas tapo gyvenimo sprendimų, kuriuos kiekvienas priima vienas, metafora. Loginiu požiūriu Solitaire lavina planavimo ir kombinatorikos įgūdžius, artimus šachmatų ar galvosūkių užduotims, bet ramesne ir lėtesne forma. 2019 m. Solitaire buvo įtrauktas į vaizdo žaidimų Šlovės muziejų, atsidūręs greta kultinių arkadų ir šaudyklų. Šis oficialus pripažinimas pabrėžia: nepaisant gausybės šiuolaikinių pramogų, senasis kortų žaidimas vis dar išlieka gyva klasika.
Prieš pradedant verta susipažinti su taisyklėmis — ne dėl formalumo, o tam, kad pamatytume, kaip už paprastų ėjimų slypi tvarkinga sistema. Solitaire nereikalauja skubėjimo: jis dėliojamas žingsnis po žingsnio, leidžiant kiekvienam ėjimui įgyti prasmę. Tai ne greičio žaidimas, o dėmesio, kantrybės ir skaičiavimo žaidimas. Būtent ši vidinė koncentracija daro Solitaire ypatingą — ir paaiškina, kodėl jis išlieka aktualus ištisus šimtmečius.