Kartais paprasta idėja pasirodo esanti stipresnė už dešimtis sudėtingų koncepcijų — būtent taip 8-ajame dešimtmetyje atsirado žaidimas Simon, palikęs ryškų pėdsaką elektroninių pramogų istorijoje. Keturi ryškūs mygtukai, šviesos signalai ir garsai, primenantys muzikos natas — visa tai virto paprastu, bet netikėtai įtraukiančiu atminties žaidimu. Už šio minimalizmo slypėjo išradinga inžinerinė idėja, gimusi vaizdo žaidimų, garso eksperimentų ir siekio sukurti kažką iš tiesų naujo sankirtoje.
Žaidimo istorija
Simon idėja kilo Ralfui Baeriui ir Howardui Morrisonui — inžinieriams, glaudžiai susijusiems su pirmųjų vaizdo žaidimų kūrimu. Baeris jau buvo žinomas kaip „vaizdo žaidimų tėvas“ dėl to, kad sukūrė Magnavox Odyssey — pirmąją namų žaidimų konsolę. Įkvėpimo šaltiniu tapo Atari sukurta arkadinė žaidimų mašina Touch Me, kurioje žaidėjas turėjo įsiminti garso ir šviesos signalus.
Tačiau Baerio nuomone, Touch Me buvo gremėzdiška ir nepatogi. Jis kartu su Morrisonu nusprendė patobulinti koncepciją: pagerinti garsą, padaryti valdymą intuityvesnį, o dizainą — patrauklesnį. Kartu su programuotoju Lenny Cope jie sukūrė įrenginį, galintį atkurti šviesos ir garso sekas, kurias žaidėjas turėjo pakartoti. 1978 metais jų žaidimą išleido bendrovė Milton Bradley — viena didžiausių stalo ir elektroninių žaidimų gamintojų JAV.
Simon iš karto tapo hitu. 1978 metais jis buvo pristatytas Tarptautinėje vartotojų elektronikos parodoje Čikagoje ir iš karto patraukė dėmesį. Demonstracija sulaukė didelio susidomėjimo iš žurnalistų, mažmenininkų ir lankytojų, todėl žaidimas greitai pasirodė parduotuvių lentynose.
Keturių mygtukų įrenginys — žalias, raudonas, mėlynas ir geltonas — skleidė aiškius muzikinius garsus tam tikra seka. Žaidėjas turėjo pakartoti seką, kuri kiekviename raunde vis ilgėjo. Šviesos ir garso derinys sukūrė įtraukiantį efektą ir skatino norą tobulinti savo rezultatą.
Simon greitai išpopuliarėjo JAV ir už jos ribų. Jau 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis buvo gaminamas ir kitose šalyse, įskaitant Jungtinę Karalystę, Kanadą ir Vokietiją, o pats prekės ženklas toliau plėtojosi: atsirado Simon 2, Pocket Simon, Simon Stix versijos ir vėliau — elektroniniai perdirbiniai bei mobiliosios programėlės. Kiekviena nauja versija siekė išlaikyti originalo dvasią, tuo pačiu pridėdama naujus režimus, kompaktiškumą ar vaizdinius efektus. Simon tapo ne tik žaislu, bet ir epochos ikona — pavyzdžiu, kaip paprasta idėja gali įgyti kultinį statusą.
Įdomūs faktai
- Kiekvienas iš keturių Simon mygtukų skleidė unikalų garsą, paremtą muzikinėmis natomis — do, mi, sol ir si —, todėl žaidimas buvo ne tik vizualiai patrauklus, bet ir lengvai atpažįstamas pagal garsą, suteikdamas ritminį ir melodinį elementą.
- Originalus žaidimo korpusas buvo įkvėptas būgno formos: apvalus korpusas su keturiais segmentais sustiprino garso ir veiksmo sąsają.
- Pirmoji Simon partija buvo parduodama už 24,95 JAV dolerio — šiandien tai būtų apie 120 dolerių, atsižvelgiant į infliaciją — ir net esant tokiai kainai žaidimas buvo toks paklausus, kad greitai dingo iš parduotuvių lentynų.
- Simon buvo naudojamas ir už pramogų sferos ribų: jis aktyviai taikytas įvairiuose pažinimo tyrimuose, įskaitant trumpalaikės atminties ir susikaupimo gebėjimų analizę, dėl aiškios ir didėjančio sudėtingumo struktūros.
- Pavadinimas Simon nurodo į vaikų žaidimą „Simon says“, kuriame dalyviai turi vykdyti tik tas komandas, kurios prasideda fraze „Simon sako“ — tai nuoroda, pabrėžianti žaidimo mechaniką: atidų stebėjimą ir tikslų vykdymą.
- 1999 metais žaidimas Simon buvo įtrauktas į JAV nacionalinę žaislų šlovės galeriją kaip vienas iš reikšmingiausių ir įtakingiausių išradimų pramogų industrijos istorijoje.
Simon buvo vienas iš pirmųjų žaidimų, sėkmingai sujungusių garsą, šviesą ir atmintį, atvėręs kelią naujai interaktyvių žaislų kategorijai. Jis įkvėpė daugybę klonų, padirbinių ir dešimtis kūrėjų. Šiandien jis laikomas klasika, o originalios 1978 metų versijos yra kolekcionierių trokštami objektai.