Viena žinomiausių stalo žaidimų, kuris savo populiarumu pranoksta net garsųjį go, yra Shogi, arba „japoniški šachmatai“. Tai taip pat dviejų žaidėjų žaidimas, žaidžiamas ant langeliais pažymėtos lentos, naudojant juodas ir baltas figūras.
Tačiau, skirtingai nei klasikiniai šachmatai, Shogi pirmieji ėjimą daro juodieji — „sente“ (先手, „tie, kurie žengia pirmieji“), o baltieji — „gote“ (後手, „tie, kurie žengia vėliau“) — eina antri. Skiriasi ir figūrų rūšys, jų ėjimai bei vertė, o lentos dydis nėra apribotas 8×8 — jis gali siekti net 36×36 langelius!
Žaidimo istorija
Nėra tiksliai žinoma, kada atsirado Shogi, tačiau neabejojama, kad tai įvyko Japonijoje — maždaug tarp 794 ir 1185 metų. Tai patvirtina traktatas „Nauji užrašai apie sarugaku“ (新猿楽記), parašytas japonų dvaro mokslininko Fudživaros no Akihiros (藤原明衡) Heiano laikotarpiu (平安時代). Šiame tekste išsamiai aprašytos žaidimo taisyklės, ir jau tada žaidimas buvo skirstomas į „mažuosius Shogi“ ir „didžiuosius Shogi“. Pirmieji buvo žaidžiami 9×9 lentose, o antrieji — 13×13.
Giliau tyrinėjant istoriją, manoma, kad Shogi kilo iš Indijos žaidimo čaturanga (चतुरङ्ग), kaip ir klasikiniai šachmatai. Iš pradžių čaturanga iš Indijos paplito į Persiją, kur virto šatrandžu (شَطْرَنْج). Vėliau šatrandžas išpopuliarėjo Pietryčių Azijoje, kur jo pagrindu buvo sukurti Xiangqi (象棋, Kinijoje), Janggi (장기, Korėjoje) ir Shogi (Japonijoje).
Seniausios 16 Shogi figūrų, kurias archeologai rado Nara prefektūroje, datuojamos XI amžiumi. Jos yra plokščios penkiakampės formos, su japoniškais rašmenimis. Nors figūrų forma išliko ta pati, žaidimo lentų dydžiai įvairiais laikotarpiais labai skyrėsi. Tarp 1185 ir 1573 metų Japonijoje Shogi buvo žaidžiamas lentose, kurių dydis siekė net 36×36 langelius, o vienoje partijoje galėjo dalyvauti net iki 804 figūrų. Tai darė žaidimą vienu iš sudėtingiausių savo kategorijoje — daug sudėtingesniu už vakarietiškus šachmatus.
Buvo keli Shogi variantai: pavyzdžiui, Dai Shogi (大将棋, 15×15), Chū Shogi (中将棋, 12×12), Dai Dai Shogi (大大将棋, 17×17), Taikyoku Shogi (大局将棋, 36×36). Šie žaidimai reikalavo ne tik išskirtinės atminties ir strateginio mąstymo, bet ir kelių valandų ar net dienų, kad būtų baigta partija.
XVI amžiuje Japonijos imperatorius Go-Nara (後奈良天皇) supaprastino Shogi ir suteikė jam šiuolaikinę formą. Nuo tada žaidimas buvo žaidžiamas 9×9 dydžio lentoje, naudojant tik 40 figūrų. Go-Nara įvedė esminę naują taisyklę — galimybę tam tikromis sąlygomis perimti ir panaudoti priešininko figūras. Būtent tai padarė Shogi unikaliu žaidimu, o ne tiesiog dar viena šachmatų versija.
Įdiegus šią taisyklę, Shogi imta vertinti ne tik kaip strategijos žaidimą, bet ir kaip lankstaus mąstymo treniruotę: žaidėjas turi atsižvelgti ne tik į savo figūras, bet ir į tas, kurios po perėmimo gali būti panaudotos prieš jį. Toks dinamizmas ženkliai praplečia taktines galimybes.
Shogi buvo itin populiarus Japonijoje nuo XVII amžiaus pradžios iki XIX amžiaus pabaigos. Jis buvo laikomas šogūnų (karinių vadų) mėgstamiausia pramoga, o stipriausias žaidėjas gaudavo meijin (名人, „didžiojo meistro“) titulą ir būdavo paskiriamas oficialiu Shogi ministru. XIX amžiaus antroje pusėje žaidimas prarado valstybės paramą, o po Antrojo pasaulinio karo netgi buvo grasinama jį uždrausti.
Priežastis, dėl kurios Japonijos vyriausybė norėjo uždrausti Shogi, buvo figūrų perėmimas, kuris kėlė asociacijas su karo belaisviais. Tačiau tuometinis Shogi meistras Masuda Kōzō (升田幸三) sugebėjo apginti žaidimą. Jo pagrindinis argumentas buvo tai, kad klasikiniuose šachmatuose figūros nėra perimamos, bet „nužudomos“, kas yra dar žiauriau.
Masuda Kōzō ne tik įtikino valdžią dėl žaidimo kultūrinės vertės, bet ir organizavo parodomuosius mačus, publikavo straipsnius spaudoje ir sulaukė intelektualų palaikymo. Dėl jo pastangų Shogi ne tik išliko, bet ir atgavo populiarumą pokario metais.
Įdomūs faktai
Shogi — tai šimtmečių senumo japonų žaidimas, apie kurį per pastaruosius 900 metų susikaupė daugybė įdomių faktų. Keletas jų:
- Priešingai nei dažnai manoma, būtent Shogi, o ne klasikiniai šachmatai, yra populiariausias pasaulyje „šachmatų tipo“ žaidimas, kilęs iš Indijos čaturangos.
- Japonijoje lapkričio 17 d. oficialiai švenčiama Shogi diena. Ši tradicija prasidėjo XVII amžiuje, kai šogūno akivaizdoje buvo rengiamos iškilmingos partijos tarp stipriausių žaidėjų.
- Priklausomai nuo įgūdžių lygio, Shogi žaidėjams suteikiami titulai (dan — 段) pagal „kyū-dan“ (級—段) sistemą: mėgėjų, vyrų profesionalų ir moterų profesionalių kategorijose.
- Japonijoje yra speciali mokykla, skirta tik šiam žaidimui. Į ją priimami tik vyresni nei 20 metų mokiniai, pasiekę penktą mėgėjų dan lygį.
- Stipriausias Shogi žaidėjas 1990–2000 metais buvo japonas Jošiharu Habu (羽生善治), laimėjęs 99 titulus. O 2020-aisiais pirmauja jo tautietis Sōta Fudžii (藤井聡太).
- Sōta Fudžii tapo jauniausiu žaidėju istorijoje, gavusiu meijin titulą sulaukęs vos 21 metų, taip pagerindamas daugiau nei pusšimtį metų gyvavusį rekordą. Jis taip pat buvo pirmasis, vienu metu iškovojęs visus septynis pagrindinius titulus.
2025 m. duomenimis, Shogi žaidžia mažiausiai 20 milijonų žmonių tiek mėgėjų, tiek profesionalų lygmeniu. Tai gerokai daugiau nei Renju ar Go žaidėjų. Shogi pelnytai laikomas vienu populiariausių stalo žaidimų ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje.
Šis žaidimas ne tik lavina strateginį mąstymą, bet ir supažindina žaidėjus su turtinga Japonijos kultūra. Daugelis, išbandę jį kartą, tampa ištikimais Shogi gerbėjais visam gyvenimui.